Kodėl ėjimas, o ne „sportas“
Kai bandžiau bėgioti ar eiti į sporto salę, greitai nutrūkdavo. Reikėjo specialių drabužių, laiko, motyvacijos. O ėjimas – kitoks. Galima eiti tokiomis pat kelnėmis, kuriomis sėdėjai prie stalo. Nereikia nieko keisti, tik išeiti pro duris. Būtent dėl to jis ir išliko.
Tikslas nėra nueiti tam tikrą atstumą ar sudeginti kalorijas. Tikslas – pajudėti, pakeisti aplinką ir grįžti su šiek tiek aiškesne galva. To užtenka.
Kaip rasti 20–30 minučių
Dauguma žmonių sako, kad neturi laiko. Aš irgi taip maniau. Tada pradėjau ieškoti ne „laisvos valandos“, o mažų langų dienoje.
- Prieš darbą arba iškart po jo. Jei dirbate iš namų – išeikite vos atsikėlę arba kai uždarote nešiojamąjį. 15–20 minučių aplink kvartalą jau duoda skirtumą.
- Pietų metu. Vietoj sėdėjimo prie stalo – 15 minučių ėjimo ir tada greitas pietus. Daugelis pastebi, kad po to dirba geriau.
- Telefono skambučiai. Jei skambutis ne reikalauja ekrano – eikite. Aš taip „vaikštau“ beveik visus ilgesnius pokalbius.
- Po vakarienės. Trumpas ratas aplink namus padeda užbaigti dieną ir lengviau pereiti prie vakaro ritualų.
Kokį maršrutą rinktis
Iš pradžių ėjau bet kur. Vėliau pastebėjau, kad kai turiu 2–3 mėgstamus maršrutus, lengviau išeiti. Vienas – trumpas (12–15 min), antras – vidutinis (25 min), trečias – ilgesnis, kai turiu daugiau laiko.
Gerai, jei maršrute yra nors truputis žalumos arba vandens. Bet jei gyvenate tankiame rajone – tinka ir šaligatviai. Svarbu judėti, o ne ieškoti idealaus parko. Aš kartais keičiu kryptį: vieną dieną einu į vieną pusę, kitą – priešinga. Tai padeda, kad ėjimas nepasidarytų automatiniu „zombio“ režimu.
Ką daryti ėjimo metu
Kai kurie klausosi podcastų, kiti – muzikos. Aš dažniausiai einu be nieko. Pirmas 5–7 minutes mintys dar sukasi apie darbus. Paskui jos nurimsta. Būtent tada ir atsiranda erdvė.
Jei labai sunku eiti tyloje – pradėkite su lengva muzika be žodžių. Po savaitės ar dviejų tylos poreikis dažnai atsiranda savaime. Viena taisyklė, kurios laikausi: telefoną laikau kišenėje. Nežiūriu į jį. Jei reikia – galiu atsakyti į skambutį, bet ekraną stengiuosi neliesti.
Kaip neprarasti įpročio, kai oras blogas
Lietus, vėjas, šaltis – klasikinės priežastys. Aš turiu planą B:
- Trumpesnis maršrutas (10–12 min) – vis tiek geriau nei nieko.
- Prekybos centras ar didesnė erdvė po stogu – jei lauke tikrai neįmanoma.
- Laiptai name – kelis kartus aukštyn ir žemyn. Neskamba romantiškai, bet veikia.
Svarbiausia ne idealios sąlygos, o tai, kad ėjimas vyksta dažniau nei nevyksta. Jei praleidžiu dieną – kitą dieną tiesiog einu. Be kaltės ir be „dabar reikia kompensuoti“.
Ką pastebėjau po kelių savaičių
Pirmas dalykas – miegas tapo gilesnis. Antras – po pietų nebesijaučiau toks „užstrigęs“. Trečias – idėjos dažniau ateina būtent ėjimo metu, o ne sėdint prie stalo. Tai ne magija. Tai tiesiog kūno ir galvos perkrovimas.
Nereikia eiti kiekvieną dieną po valandą. Užtenka daugumos dienų po 20–25 minutes. To pakanka, kad ėjimas taptų dalimi dienos, o ne išskirtiniu įvykiu.
Pradžios planas šiai savaitei
- Pasirinkite vieną laiką (rytas, pietūs ar vakaras) ir įrašykite jį į kalendorių tris dienas iš eilės.
- Nuspręskite vieną trumpą maršrutą, kurį žinote mintinai.
- Išeikite net jei oras neidealus. Jei labai blogai – sutrumpinkite iki 10 minučių.
- Po ėjimo tiesiog grįžkite prie dienos. Nereikia nieko vertinti ar rašyti.
Po savaitės pažiūrėkite, ar lengviau išeiti. Jei taip – pridėkite dar vieną dieną. Jei ne – pakeiskite laiką. Svarbiausia rasti variantą, kuris netampa našta. Jei turite savo būdų, kaip įtraukėte ėjimą į dieną – parašykite. Domina, kas veikia kitiems.